|
IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:
Popieþius BENEDIKTAS XVI
Apaðtaliðkasis laiðkas motu proprio forma PORTA FIDEI, kuriuo skelbiami Tikëjimo metai
___________
Tikëjimo mokymo kongregacija
Nota su rekomendacijomis, kaip ðvæsti Tikëjimo metus
Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2012. – 48 p.
Šioje knygelëje – du nauji Baþnyèios dokumentai, skirti pasirengti Tikëjimo metams, kurie Visuotinëje Baþnyèioje prasidës 2012 m. spalá.
Apaðtaliðkuoju laiðku Šventasis Tëvas Benediktas XVI ne tik paskelbia Tikëjimo metus, bet ir kvieèia katalikus imtis naujosios evangelizacijos – atnaujinti tikëjimo dþiaugsmà ir paþinimà, ið naujo uþsidegti entuziazmu skleisti tvarø, patikimà ir veikiantá meile tikëjimà.
Antrajame dokumente Tikëjimo mokymo kongregacija pateikia pastoracines rekomendacijas, kaip Visuotinë Baþnyèia, vyskupø konferencijos, vyskupijos, parapijos, kitos bendruomenës ir atskiri tikintieji turëtø rengtis ir ðvæsti Tikëjimo metus, kad „jie taptø puiki proga pasidalyti su kitais tuo, kas krikðèionims brangiausia, – Jëzumi Kristumi, þmogaus Atpirkëju, Visatos Valdovu“.
IEŠKOKITE BIBLIOTEKOSE:
Popieþius BENEDIKTAS XVI
Enciklika CARITAS IN VERITATE apie visapusiðkà þmogaus vystymàsi meilëje ir tiesoje
Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2009. – 120 p.
Treèioji popieþiaus Benedikto XVI enciklika, paraðyta dabartiniø socialiniø bei ekonominiø permainø pasaulyje metu, skirta socialiniams, ekonominiams ir finansiniams klausimams. Dedikuota ne tik kaip áprasta tikintiesiems, bet ir visiems geros valios þmonëms, jau sulaukë didelio susidomëjimo net verslininkø, bankininkø, politikø tarpe.
Benediktas XVI naujai atskleidþia, kad þmogaus ir visuomenës vystymasis, tame tarpe ir ekonominis, esmingai priklauso nuo atvirumo trancendencijai. Praktinis ateizmas, kurá nereta valstybë skatina, atima ið savo pilieèiø moralinæ ir dvasinæ jëgà, bûtinà visapusiðkai þmogaus gerovei ir paþangai. Todël popieþius siûlo pasaulio moralinës rekonstrukcijos principus, o ekonominæ krizæ vertina kaip primygtiná paraginimà permàstyti ekonominio veikimo bûdus.
Enciklikoje pasirodo anksèiau socialiniame Baþnyèios mokyme nenagrinëtos temos: neatlyginamumo principo ir dovanos logikos paþenklintos ekonomikos bûtinybë, abipusiu pasitikëjimu paremtos rinkos svarba, mokesèiø subsidiarumo skatinimas, globalizacija kaip þmoniø brolystë, o ne tik „kaiminystë,“ pagaliau pasaulinio teisinio autoriteto bûtinumas pasaulio ekonomikai, taikai ir aplinkosaugai. Dar kartà pabrëþiama, kad rinka nëra autonomiðka nuo etikos, o ekonominis gyvenimas – visais poþiûriais – turi bûti socialiai atsakingas.
Meilë tiesoje yra popieþiaus atsakymas á beásivyraujanèià visuomenëse reliatyvizmo diktatûrà ir skepticizmà. Tik tiesai iðtikima meilë gali suvienyti socialinës ir ekonominës krizës iðtiktà pasaulá.
IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:
Popieþius BENEDIKTAS XVI
Enciklika SPE SALVI apie krikðèioniðkàjà viltá
Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2008. – 64 p.
PRATARMË
1. „SPE SALVI facti sumus – esame iðgelbëti viltimi“, – romieèiams ir mums sako Paulius (8, 24). „Atpirkimas“, iðgelbëjimas, anot krikðèioniðkojo tikëjimo, nëra tiesiog duotas. Jis mums siûlomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dëka galime pakelti dabartá: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei jà priimti, jei ji veda á koká nors tikslà ir jei esame dël to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintø kelionëje dedamas pastangas. Dabar iðkart kyla klausimas: kokio gi pobûdþio yra ta viltis, leidþianti sakyti, jog ja remdamiesi ir tiesiog vien dël to, kad ji yra, esame atpirkti? Ir apie koká tikrumà èia kalbama?
IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:
Popieþius BENEDIKTAS XVI
Enciklika DEUS CARITAS EST apie krikðèioniðkàjà meilæ
Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2006. – 64 p.
PRATARMË
1. „Dievas yra meilë, ir kas pasilieka meilëje, tas pasilieka Dieve“ (1 Jn 4, 16). Šiais Pirmojo Jono laiðko þodþiais nepakartojamai aiðkiai atskleidþiama krikðèioniø tikëjimo ðerdis – krikðèioniðkasis Dievo paveikslas ir ið to kylantis þmogaus ir jo kelio paveikslas. Be to, toje paèioje eilutëje Jonas mums pateikia, taip sakant, glaustà krikðèioniðkojo gyvenimo formulæ: „Mes paþinome ir átikëjome meilæ, kuria Dievas mus myli“.
Átikëjome Dievo meilæ – taip krikðèionis gali iðreikðti svarbiausià savo gyvenimo pasirinkimà. Apsisprendimui tapti krikðèionimi pradþià pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idëja, bet susitikimas su tam tikru ávykiu, su Asmeniu, atverianèiu gyvenimui naujà horizontà ir sykiu duodanèiu tvirtà kryptá. Savo evangelijoje Jonas tà ávyká apibûdino ðiais þodþiais: „Dievas taip pamilo pasaulá, jog atidavë savo viengimá Sûnø, kad kiekvienas, kuris já tiki, <...> turëtø amþinàjá gyvenimà“ (3, 16). Pripaþindamas, kad meilë yra svarbiausia, krikðèioniø tikëjimas perëmë tai, kas buvo Izraelio tikëjimo branduolys, bei suteikë tam branduoliui naujo gilumo ir platumo. Tikintis izraelitas kasdien melsdavosi Pakartoto Ástatymo knygos þodþiais, kuriuose, jo akimis, glûdëjo jo gyvenimo ðerdis: „Klausykis, Izraeli! Vieðpats yra mûsø Dievas, vien tik Vieðpats. Mylësi Vieðpatá, savo Dievà, visa ðirdimi, visa siela ir visomis jëgomis“ (6, 4–5). Jëzus ásakymà mylëti Dievà ir Kunigø knygoje pateiktà ásakymà mylëti artimà: „Mylësi savo artimà kaip save patá“ (19, 18; plg. Mk 12, 29–31) sujungë á vienà priesakà. Kadangi Dievas pamilo mus pirmiau (plg. 1 Jn 4, 10), meilë dabar yra ne tik „ásakymas“, bet ir atsakas á meilës dovanà, su kuria Dievas skuba mus pasitikti.
Pasaulyje, kur su Dievo vardu kai kada siejamas kerðtas ar net pareiga nekæsti bei smurtauti, ði þinia labai aktuali ir neabejotinai reikðminga. Todël ðioje savo pirmoje enciklikoje noriu kalbëti apie meilæ, kurià mums dovanoja Dievas ir kuria turime pasidalyti su kitais. Šitai jau iðryðkina dvi dideles artimai susijusias enciklikos dalis. Pirmoji dalis yra labiau teorinë: joje – savo pontifikato pradþioje – norëjau aikðtën iðkelti kai kuriuos svarbius dalykus apie Dievo meilæ, kurià jis slëpiningai ir maloningai rodo þmogui, taip pat atskleisti vidiná ðios meilës ryðá su þmogiðkosios meilës prigimtimi. Kita dalis yra konkretesnë, nes joje kalbama apie artimo meilës ásakymo baþnytiná vykdymà. Tema yra labai plati; taèiau iðsamus jos aptarinëjimas pranoktø ðios enciklikos tikslà. Trokðdamas ið naujo paþadinti pasaulyje þmogiðkàjá atsakà á Dievo meilæ, pabrëðiu kelis svarbiausius elementus...
IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:
Popieþius BENEDIKTAS XVI / Joseph Ratzinger
PAKELIUI PAS JËZØ KRISTØ
Ið vokieèiø kalbos vertë Gediminas Þukas. Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2005. – 144 p.
Pirmasis kard. Josepho Ratzingerio tekstø rinkinys lietuviø kalba po jo iðrinkimo popieþiumi, treèioji knyga lietuviø kalba. Šiame paèio kard. J. Ratzingerio sudarytame rinkinyje pateikiamos reikðmingiausios jo pastarøjø metø publikacijos skirtos Jëzaus Kristaus slëpiniui. Akcentuodamas, jog evangelijø Jëzus visiðkai kitoks, negu ðiandien daþnai ásivaizduojamas, autorius ragina leistis á kelià pas tikràjá Jëzø, „ieðkoti autentiðko, neiðkreipto jo pavidalo“. Autoriaus kalba átaigi ir visiems prieinama. Visur ryðkus jo neprilystamas teologijos iðmanymas, skvarbus þvilgsnis. kai kurie apþvalgininkai ðià knygà pavadino „tikëjimo pagrindø kursu geriausia to þodþio prasme“.
Leidëjø þodis
Šioje Josepho Ratzingerio, dabartinio popieþiaus Benedikto XVI, knygoje pateikiamos vienos reikðmingiausiø jo pastarøjø metø publikacijos, visos tiesiogiai ar netiesiogiai skirtos Jëzaus Kristaus slëpiniui. Akcentuodamas, jog evangelijø Jëzus visiðkai kitoks, negu ðiandien daþnai ásivaizduojamas, autorius ragina leistis á kelià pas tikràjá Jëzø, „ieðkoti autentiðko, neiðkreipto jo pavidalo“.
Publikacijoje apie „Kristaus veidà Šventajame Raðte“ keliamas klausimas, kaip galima pamatyti Dievà ir kà apskritai reiðkia ieðkoti Dievo. Apþvelgdamas Senojo Testamento pamaldumà, autorius atkreipia dëmesá, jog èia Dievo ieðkojimas buvo ágijæs Dievo veido ieðkojimo pavidalà. Dievo veidas sutinkamas ðventykloje, Dievo ieðkoma ten keliaujant su nekaltomis rankomis bei tyra ðirdimi. Negana to, tas ieðkojimas taip pat yra visà þmogø apimanti laikysena: jis yra pakeliui á susitikimà su Dievo veidu, kai yra „teisus“, tai yra kai daro tai, kas patinka Dievui. Taèiau tiesiogiai iðvysti Dievo veidà nelemta, pamatyti galima tik Dievo nugarà. Bet tiesioginio regëjimo ilgesá vainikuos regëjimas „pabudimo“ akimirksná. Naujojo Testamento naujybë yra Kristus. Jis yra Dievo veidas mums. Bet kaip pamatyti Kristø? Ieðkoma ir pamatoma sekant. Sekti reiðkia gyventi ten, kur yra Jëzus. O ta vieta, kur jo veidas mums tampa labai artimas yra Eucharistijos slëpinys, kuriame „Vieðpats uþ mus leidþiasi paverèiamas nuodëme“.
Apmàstymuose apie „Kryþiø ir naujàjà tikëjimo estetikà“ parodoma, jog tikëjimo tiesa pirmiausia atsiveria ne per samprotaujantá protà, bet per dvasiná sukrëtimà. Toká sukrëtimà gali sukelti tikëjimo pagimdyto groþio iðgyvenimas. Per tai susilieèiame su tiesos galia. Pasak autoriaus, „tikroji krikðèionybës apologija,“ „viena vertus, yra ðventieji, kita vertus, groþis, kurá pagimdo tikëjimas“. Atrasti tiesos, Kristaus, paþinimo per groþá bûdà yra „primygtinis ðios valandos reikalavimas“.
Treèiajame raðinyje gvildenama evangelizacijos bei ákultûrinimo tema. Mûsø sekuliarizuotosios kultûros atþvilgiu mums ðiandien iðkilusi tokia pati uþduotis, kurià kadaise sprendë Baþnyèios tëvai pagoniðkosios kultûros atþvilgiu, – kultûros evangelizacija. Taèiau kas tai yra? Evangelijai rûpi ne tik individas, bet ir kultûra, ji atvira visakm, kas kultûroje didu ir teisinga, taèiau kritiðka tam, kas joje uþveria vartus tikëjimui. Pasiremiant Bazilijaus Didþiojo pateiktu átaigiu Evangelijos susitikimo su kultûra paveikslu, akcentuojama, jog evangelizacija yra ne „prisitaikymas prie kultûros, apsirengimas kultûros elementais pavirðutiniðkos ákultûrinimo sàvokos prasme“, bet „pjûvis“, kuriuo siekiama apvalyti, iðgydyti serganèià kultûrà. Evangelizacija – tai „nuolatinis kantrus Logo ir kultûros susitikimas, kuriam tarpininkauja tikinèiøjø tarnystë“. Evangelizacija niekada nebûna vien intelektinis perteikimas, tai gyvenimo procesas, kuriam reikalinga bendruomenë, kurioje vyksta egzistencijos gijimas bei keitimasis.
Pagrindinëje knygos publikacijoje aptarinëjama Kristaus ir jo Baþnyèios vienatinumo bei visuotinumo tema. Tai savotiðki 2000 m. Tikëjimo mokymo kongregacijos paskelbto dokumento Dominus Iesus komentarai. Ið pradþiø stengiamasi atsakyti, ið kur randasi religinis reliatyvizmas, kodël Jëzaus laikymas vienatiniu visø Iðgelbëtoju traktuojamas kaip arogancija. Glaustai apþvelgdamas istorinio Jëzaus paveikslus nuo Harnacko iki New Age, autorius pabrëþia, kad jø negalià lemia, be kita ko, Evangelijos tekstø analizë istorinës kritikos metodais, paremtais filosofine prielaida, jog istorijoje pasitaiko tik tai, kas kyla ið mums þinomø gamtos bei þmogaus veikimo prieþasèiø ir todël jokie dieviðki ásikiðimai negali bûti istoriðki. Autorius neginèija ðios prielaidos teisëtumo, taèiau pastebi, jog ðis vadinamasis „objektyvumo principas“ tampa „fataliðkas ir pavojingas“ tada, kai suabsoliutinamas. Kai manoma, jog Dievo veikimo realiame pasaulyje negali bûti, visa, kas susijæ su Dievu, perkeliama á subjektyvaus potyrio sritá, „tada Jëzus negali bûti Dievas, tada laikoma, kad jis iðgyvenæs ypatingà Dievo potyrá“, tada jis pasidaro tik vienas ið asmenybiø, turinèiø dideliø religiniø potyriø, o jo laikymas vienatiniu bei visuotiniu iðganymo neðëju ima rodytis kaip arogantiðkas.
Kaip tad tokiomis sàlygomis keliauti pas tikràjá Jëzø? Esminë problema, pasak autoriaus, ðiandien yra Dievo klausimas: ar yra Dievas ir ar jis toks Dievas, koká mums pavaizdavo Jëzus, tai yra, gebantis veikti pasaulyje ir bendrauti su mumis? Yra veikiantis Dievas, ar ne, – galiausiai yra apsisprendimo klausimas, lygiai kaip apsisprendimo dalykas yra ir pats objektyvumo principas. Rinktis Dievà reiðkia rinktis gyvenimà, protà, gërio ir tiesos objektyvumà. Apsisprendimas Dievop nëra vien intelektinis, bet apimantis visus egzistencinius klodus: „nuo naujo paþinimo neatsiejamas atnaujintas gyvenimas“. Tam, kuris leidosi Dievop, ðalia akistatos su „tiesos mokymu“ bûtina ir gyvenimo bendruomenë, ágalinanti „naujus patyrimus bei vidinius atsivërimus“, bendruomenë, kurioje galima sutikti tikràjá Jëzø, kuris su ja dalijasi bendru gyvenimu. Taip paþinus tikràjá Jëzø, paþástamas ir Tëvas, mat parodyti Dievà gali tik tas, kuris já visiðkai paþástà ir yra matæs. O Dievà mato ir visiðkai paþásta tik Dievas. Visi kiti jo tiktai ieðko ið tolo apgraibomis.
Toliau aptaræs misijos uþduotá bei bûtinybæ, autorius nusako krikðèionybës santyká su kitomis pasaulio religijomis. Jis primena, jog Baþnyèios tëvai, ikikrikðèioniðkajame pasaulyje ieðkojæ „Þodþiø sëklø“, jas atrado ne religijose, bet filosofijoje, kritinio proto procese. Krikðèionybë religijø atþvilgiu stoja kritinio proto pusën, taèiau sykiu á jo istorijà irgi neáskirtina. Garbinimo formomis, liturgijos pavidalu ir gyvensenos formomis ji tæsia religijas, atnaujintas jos atneðto kulto. Krikðèionybë perstato proto ir religijos santyká taip, kad pastaroji gyventø þenklinama tiesos reikalavimo. Turint tai galvoje, krikðèioniui, pasak autoriaus, nevalia manyti, jog kiekvienas turás gyventi toje religijoje, kuri jam teko dël istoriniø aplinkybiø, nes visos religijos savaip yra iðganymo keliai. Tada religija bûtø uþsklæsta nuo tiesos ir virstø vien áproèiu, bet pirmiausia ji þmones ne jungtø, bet esminiais bûties klausimais atskirtø, ákurdindama juos atskirose tradicijose. Tas pat taikytina ir krikðèionims: jie irgi turëtø ne tenkintis áproèiu virtusia krikðèionybe, grynu apeigiðkumu ir paveldëtais áproèiais, bet verþtis ið áproèio, idant susitiktø su tiesa, kûnu tapusia Jëzuje Kristuje.
Raðinyje „Þvelgti á Kristø“, atsiradusiame pasirengimo Didþiajam jubiliejui laikotarpiu, gráþtama prie Jubiliejaus prasmës. Autorius atkreipia dëmesá á bûtinybæ apvalyti atmintá, artimiau paþinti Kristø, áþiûrint jame nenykstamà bei atraminá mûsø gyvenimo pradà, bei jam atsiverti, primena popieþiaus Jono Pauliaus II raginimà „su nauju susidomëjimu gráþti prie Šventojo Raðto“. Norëdamas parodyti, kaip Šventajame Raðte atrasti Kristø, teisingai já pamatyti bei áþiûrëti jame teisingo gyvenimo ir apskritai istorijos kryptá, autorius átaigiai nagrinëja Mato pasakojimà apie Jëzaus gundymà. Publikacija baigiama karðtu raginimu rinktis gyvenimà. Rinktis gyvenimà reiðkia rinktis Dievà, o rinktis Dievà reiðkia já mylëti, vienytis su juo, kliautis juo ir patikëti jam save, vaikðèioti jo keliais. Kaip rinktis Dievà, Kristø ir per tai gyvenimà, moko ðventøjø pavyzdþiai.
Nedidelëje meditacijoje Kristaus Kûno ir Kraujo iðkilmës proga apmàstoma, kà reiðkia ði ðventë. Visa ði ðventë yra didelë malda: duok mums save, duok mums tikrosios duonos. Autorius þvilgsnis taip pat krypsta ir á tai, kà Vieðpaties maldoje reiðkia praðymas duoti kasdienës duonos. Jo akimis, tai ir bûsimojo pasaulio duonos praðymas, praðymas, kad bûsimasis pasaulis jau ðiandien prasidëtø tarp mûsø.
Paskutiniai trys knygos raðiniai skirti Kristaus Kûno, Baþnyèios, ir Katalikø Baþnyèios katekizmo aktualumo temoms. Publikacijoje „Eucharistija – communio – solidarumas“ glaustai nuskaidrinamos minimosios sàvokos. Eucharistijos sakramento samprata iðryðkinama atskleidþiant, kodël ðis sakramentas nevadintinas Vakariene, kaip jis buvo iðkeltas ið senøjø sàryðiø ir ágijo savità formà, besiremianèià þydø didþiàja padëkos ir laiminimo malda, kuriai Jëzus savo kanèios iðvakarëse suteikë naujà gelmæ. Nusakydamas Baþnyèios kaip communio esmæ, autorius gyvai prieðprieðina ðià sàvokà concilium sàvokai, kuria po Vatikano II Susirinkimo irgi mëginta apibûdinti Baþnyèios prigimtá. Vëliau ji giliai teologiðkai iðskleidþiama remiantis Pauliaus ir Jono tekstais. Skleidþiant solidarumo sàvokà, atëjusià á Baþnyèià ið iðorës, parodomi neigiami ðios sàvokos taikymo nesiremiant Dievu padariniai, iðkeliamas aikðtën jos krikðèioniðkasis turinys. Šiame kontekste taip pat pabrëþiama misijos bûtinybë, keliais brûkðniais nuþymima, kokia turëtø bûti globalizacija. Raðinio pabaigoje, gráþus prie Eucharistijos sakramento, pastarasis apibûdinamas kaip perkeitimø grandinë, kurios tikslas – kad visa kûrinija taptø „naujuoju miestu“, gyvo Dievo gyvenamàja vieta.
Publikacijoje apie Baþnyèios visuotinumà bei katalikiðkumà, remiantis á ðv. Ignotu, iðkeliamas aikðtën Kristaus ir katalikiðkumo ryðys, katalikiðkume áþiûrimas kokybinis ir kiekybinis matmuo. Kokybinis matmuo reiðkia, kad Baþnyèioje Kristaus dëka glûdi gyvenimo pilnatvë, visos iðganymo dovanos ir vienas bei vientisas atsakymas á visus visø þmoniø klausimus ir ieðkojimus. Tas vidinis katalikiðkumas verèia Baþnyèià siekti iðorinio, empirinio, katalikiðkumo, bûti visø tautø ir kultûrø Baþnyèia. Šio vidinio, kokybinio, katalikiðkumo prasme Baþnyèia buvo virtualiai visuotinë jau nuo pat savo pirmosios akimirkos. Šià mintá autorius pagilina analizuodamas pasakojimà apie Sekmines Apaðtalø darbuose. Galiausiai ðis vidinis, kokybinis, katalikiðkumas, visuotinumas prieðprieðinamas babeliðkajam visuotinumui. Babelio vienybë yra vienodumas, Kûrëjo norëtosios ávairovës slopinimas. Tai technicistinë vienybë, kai kuriama viena kalba, viena kultûra, visi vienodai kalba, rengiasi, elgiasi. Katalikiðkasis visuotinumas yra vienybë ávairovëje, ávairovës nenaikinantis, bet abipusiu davimu bei ëmimu visus praturtinantis prisilietimas ið vidaus. Mat katalikiðkoje Baþnyèioje viskas priklauso visiems, ir kiekviena Vieðpaties turi bûti iðlaikyta bei iðryðkinta.
Pagaliau paskutiniame raðinyje apie Katalikø Baþnyèios katekizmo aktualumà, praëjus deðimèiai metø po jo paskelbimo, glaustai nusako Katekizmo atsiradimo aplinkybes, atsakydamas á kritikà nurodo jo paskirtá bei ribas, iðsamiau aptaria kai kurias temas, vieðuosiuose debatuose susilaukusias didesnio dëmesio, – Šventojo Raðto vartosenà katekizme, katekizmo mokymà apie sakramentus ir dorovæ.
Sudëtingi dalykai knygoje pasakomi átaigia, visiems prieinama kalba. Visur ryðkus neprilygstamas autoriaus teologijos iðmanymas, jo skvarbus þvilgsnis. Kai kurie apþvalgininkai ðià knygà pavadino „tikëjimo pagrindø kursu geriausia þodþio prasme“. |